Kliba dantis suaugusiam: galimos priežastys, kada galima išsaugoti ir kada reikia skubėti

Trumpas atsakymas

Jei suaugusiam žmogui pradėjo klibėti nuolatinis dantis, tai nėra simptomas, kurį reikėtų tiesiog stebėti mėnesiais. Pastebimas danties judėjimas gali atsirasti dėl periodontito ir kaulo netekimo, traumos, infekcijos, danties ar šaknies skilimo arba per didelės kramtymo apkrovos.

Tai dar nereiškia, kad dantį būtinai reikės šalinti. Kai kuriais atvejais pašalinus pagrindinę priežastį dantį galima stabilizuoti ir išsaugoti. Prognozė priklauso nuo to, kodėl dantis juda, kiek kaulo ir kitų atraminių audinių likę bei ar nėra skilimo ar aktyvios infekcijos.

Jei dantis pradėjo klibėti po smūgio, juda stipriai, skauda sukandus, kartu tinsta dantenos ar veidas, atsirado pūlių arba temperatūra, odontologo apžiūros atidėlioti nereikėtų.

Kodėl gali klibėti dantis suaugusiam?

Dantis žandikaulyje nelaikomas vien kaulo. Jo šaknį supa periodonto raištis ir kiti audiniai, kurie padeda dantį stabiliai išlaikyti bei paskirstyti kramtymo jėgas.

Kai pažeidžiami šie audiniai, sumažėja kaulo atrama arba dantis patiria neįprastai didelę apkrovą, jis gali pradėti pastebimai judėti.

Dažniausios priežastys:

• periodontitas ir kaulo netekimas aplink dantį;
• danties trauma ar smūgis;
• infekcija arba pūlinys prie danties šaknies;
• danties ar šaknies skilimas;
• stiprus dantų griežimas ar spaudimas;
• netolygus sukandimas ir vieno danties perkrova;
• problemos po senesnio odontologinio gydymo.

Todėl „klibantis dantis“ nėra viena diagnozė. Du žmonės gali jausti tą patį simptomą, bet jiems gali reikėti visiškai skirtingo gydymo.

1. Periodontitas – viena svarbiausių klibančių dantų priežasčių

Periodontitas yra liga, pažeidžianti ne tik dantenas, bet ir gilesnius dantį laikančius audinius bei kaulą. Ligai progresuojant aplink šaknį lieka vis mažiau atramos ir dantis gali pradėti judėti.

Problema ta, kad periodontitas ne visada stipriai skauda. Žmogus ilgą laiką gali pastebėti tik:

• kraujuojančias dantenas;
• atsitraukusias dantenas;
• blogą burnos kvapą;
• atsiradusius tarpus tarp dantų;
• dantų padėties pokyčius;
• pūlius ties dantenomis;
• vieno ar kelių dantų klibėjimą.

Kuo daugiau kaulo prarasta, tuo sudėtingiau dantį stabilizuoti. Todėl laukti, kol dantis pradės judėti labai stipriai, nėra gera strategija.

Jei kartu kraujuoja dantenos, naudinga perskaityti ir gidą apie dantenų kraujavimo priežastis ir kada reikėtų pasitikrinti.

2. Klibantis dantis po smūgio ar traumos

Jei dantis pradėjo judėti po kritimo, sportinės traumos, smūgio į veidą ar kito nelaimingo atsitikimo, situaciją reikėtų vertinti kitaip nei palaipsniui atsiradusį klibėjimą.

Trauma gali pažeisti:

• dantį laikantį periodonto raištį;
• danties šaknį;
• aplinkinį kaulą;
• danties nervą ir kraujotaką;
• paties danties padėtį alveolėje.

Dantis gali atrodyti beveik normaliai, tačiau būti pasislinkęs ar tapęs paslankus. Kai kurių traumų atvejais odontologas dantį gali stabilizuoti prie gretimų dantų specialiu įtvaru, kad pažeisti audiniai galėtų gyti.

Po traumos nereikėtų nuolat tikrinti, kiek dantis juda, stumdant jį liežuviu ar pirštais.

Plačiau apie pirmuosius veiksmus skaitykite gide „Dantų trauma: ką daryti, jei dantis nuskilo, pajudėjo ar buvo išmuštas“.

3. Infekcija arba danties pūlinys

Infekcija prie danties šaknies gali pažeisti aplinkinius audinius ir sukelti danties jautrumą arba paslankumą.

Dažniau kartu atsiranda:

• skausmas sukandus;
• pulsuojantis skausmas;
• dantenų ar žando tinimas;
• pūlinukas ant dantenų;
• pūliai;
• blogas skonis burnoje;
• kartais – karščiavimas ar blogesnė bendra savijauta.

Tokiu atveju gydyti reikia ne patį klibėjimą, o infekcijos priežastį. Priklausomai nuo situacijos gali būti reikalingas kanalų gydymas, pūlinio drenavimas, periodontologinis gydymas arba kitas sprendimas.

Plačiau skaitykite straipsnyje „Danties pūlinys: požymiai, ką daryti ir kada reikia skubios pagalbos“.

4. Dantų griežimas ir per didelė sukandimo apkrova

Dantis gali tapti jautrus ir judresnis ne tik dėl infekcijos. Per didelės kramtymo jėgos gali ilgą laiką apkrauti dantį ir jį supantį periodonto raištį.

Taip gali nutikti, jei:

• stipriai griežiate ar spaudžiate dantis;
• vienas dantis gauna žymiai didesnį kontaktą nei kiti;
• plomba ar restauracija yra per aukšta;
• pasikeitęs sukandimas;
• trūksta kitų dantų ir apkrova pasiskirsto netolygiai.

Tokiais atvejais dantis gali ypač skaudėti arba jaustis neįprastai būtent kramtant.

Jei pagrindinis simptomas yra skausmas spaudžiant dantį, skaitykite mūsų gidą „Skauda dantį sukandus: dažniausios priežastys ir kada kreiptis“.

5. Įskilęs dantis arba šaknies lūžis

Kartais dantis juda todėl, kad pažeista ne vien jo atrama, bet ir pats dantis ar šaknis.

Įskilimas gali būti sunkiai matomas plika akimi. Jį galima įtarti, jei:

• dantį skauda kramtant;
• skausmas atsiranda tik tam tikroje sukandimo padėtyje;
• dantis turi labai didelę seną plombą;
• dantis anksčiau gydytas kanalais;
• simptomai atsirado sukandus kažką labai kieto;
• danties judėjimas nepaaiškinamas vien dantenų būkle.

Gilesnio šaknies skilimo prognozė gali būti prastesnė, todėl prieš sprendžiant dėl gydymo kartais reikalingas išsamesnis rentgeno ar 3D tyrimas.

Ar klibantis dantis gali vėl sutvirtėti?

Kai kuriais atvejais – taip. Tačiau tai priklauso nuo priežasties ir nuo to, kiek pažeisti dantį laikantys audiniai.

Pavyzdžiui, jei dantis tapo judresnis dėl uždegimo, sukandimo perkrovos ar tam tikros traumos, pašalinus priežastį ir leidus audiniams gyti jo stabilumas gali pagerėti.

Jei dantį supantis kaulas jau stipriai prarastas dėl pažengusio periodontito arba yra nepagydomas šaknies skilimas, prognozė gali būti daug blogesnė.

Kaip odontologas nustato, kodėl dantis kliba?

Diagnostika paprastai neprasideda nuo klausimo „rauti ar nerauti“. Pirmiausia reikia suprasti, kas konkrečiai sukėlė danties paslankumą.

Odontologas gali įvertinti:

• kiek ir kokiomis kryptimis juda dantis;
• dantenų būklę;
• periodonto kišenių gylį;
• ar kraujuoja arba pūliuoja dantenos;
• danties reakciją į spaudimą ir sukandimą;
• sukandimo kontaktus;
• ar dantis nėra įskilęs;
• kaulo lygį rentgeno nuotraukoje;
• ar prie šaknies nėra uždegiminio židinio.

Kai situacija sudėtinga, gali būti reikalinga papildoma diagnostika.

Plačiau apie tyrimų pasirinkimą skaitykite gide apie dantų rentgeno nuotraukų tipus ir kada kuri reikalinga.

Kaip gydomas klibantis dantis?

Vieno gydymo visiems klibantiems dantims nėra. Gydymas priklauso nuo pagrindinės priežasties.

Todėl gydymo tikslas nėra vien fiziškai „pririšti“ klibantį dantį prie kito. Jei pagrindinė priežastis neišsprendžiama, vien stabilizavimas problemos neišgydo.

Ar galima klibantį dantį sutvirtinti?

Tam tikrais atvejais odontologas gali laikinai stabilizuoti judantį dantį prie gretimų dantų. Tokia procedūra vadinama įtvėrimu arba splintavimu.

Ji gali būti naudojama, pavyzdžiui, tam tikrų traumų metu arba pasirinktais kitais atvejais, kai dantį norima stabilizuoti gijimo laikotarpiu.

Tačiau įtvaras nėra universalus sprendimas ir pats savaime neišgydo periodontito, infekcijos ar kaulo netekimo.

Todėl prieš stabilizuojant dantį reikia nustatyti, kodėl jis apskritai pradėjo judėti.

Ar burnos higiena gali padėti klibančiam dančiui?

Jei klibėjimas susijęs su periodonto liga ir bakterinėmis apnašomis, jų kontrolė yra labai svarbi gydymo dalis.

Tačiau reikia atskirti profilaktinę profesionalią burnos higieną nuo pažengusio periodontito gydymo. Kai aplink dantis jau yra gilios periodonto kišenės ir kaulo netekimas, vien standartinės higienos gali nepakakti.

Tokiu atveju gali reikėti išsamesnio periodontologinio gydymo ir dažnesnės kontrolės.

Apie įprastą profilaktinę procedūrą daugiau skaitykite gide „Profesionali burnos higiena: kiek kainuoja ir kaip dažnai daryti?“.

Kada klibantį dantį dar verta gelbėti?

Sprendimas priklauso ne vien nuo to, kiek dantis juda. Odontologas vertina visą prognozę.

Išsaugojimo galimybės paprastai geresnės, kai:

• dar likę pakankamai kaulo ir periodonto atramos;
• nėra nepagydomo šaknies skilimo;
• infekcijos šaltinį galima gydyti;
• dantį galima stabiliai atkurti;
• galima kontroliuoti pagrindinę klibėjimo priežastį;
• pacientas gali palaikyti gerą burnos higieną ir laikytis kontrolės plano.

Net gana problematiškas dantis nebūtinai automatiškai skirtas rovimui. Tačiau bandyti išsaugoti visiškai beviltišką dantį taip pat ne visada racionalu.

Apie šio sprendimo logiką plačiau skaitykite „Danties rovimas ar išsaugojimas: kada verta gelbėti, o kada šalinti“.